Saldu prisiminti ką tik prabėgusią vasarą, o kad prisiminimai nepradingtų kartu su smegenų “bad sektoriais”, pamėginsiu pačius įdomiausius užrašyti.
Šių metų buriavimo sezonas prasidėjo kelione į Švedijos buriavimo meką – Sandhamn. Smėlio uostas, išvertus. Pakrantės šioje saloje smėlėtos, o tai labai neįprasta šiose platumose. Paprastai čia vien uolos ir uolos. Sandhamn uostą galima laikyti savotiška tarpine stotele link Stoholmo. Nuo senų laikų čia būdavo ir vis dar yra pirmas sustojimas atplaukus iš Baltijos. Iš Sandhamn prasideda daug regatų, pavyzdžiui, Gotland Runt, bei vyksta daugybė buriavimo renginių. Sala yra nemaža, tačiau čia nėra nei vienos mašinos. Gamta čia įspūdinga. Nuo kalvų atsiveria fantastiškas Baltijos vaizdas.
Iš mano uosto iki Sandhamn yra tik 35 jūrmylės, todėl net ir su lengvu vėju per dieną nuplaukiama. Tądien išplaukėm vėlokai vakare, todėl pernakvojimui nutarėm prisišvartuoti pakeileivingam Finnhamn uoste. Isigrūdom vakare šalia Bavarijos 33, suvalgėm vakarienę ir patraukėm į vietinę smuklę. Na, o ten žmonių apie šimtas, bet nei vienos merginos!? Kiek pakabojus prie baro vaizdas pradėjo aiškėti. Pasirodo, patekom į patį gėjų mohipos (bernvakario ar mergvakario, sunku susigaudyt) sūkurį. Gurkšnojant alų sekėme įvykius.
Vienas iš smagesnių nuotykių tą vakarą atsitiko tuomet, kai mano draugas pamėgino užkalbinti du vaikinus sėdėjusius šalia prie baro. Mano draugas klausia kas geresnio, ar buriuojat ar šiaip čia užsukot ir pan. Na, o jam atsako: Klausyk, aš čia šalia sėdintį vaikiną kabint bandau, o tu man trukdai, bet, palauk, dabar aš jau nebesu tikras, kuris iš jūsų man labiau patinka… Po šio pokalbio galutinai supratom, kad Finnhamn restoranas šį vakarą mums nepriklauso ir patraukėm į jachtą miegot. Ryt laukė nauji nuotykiai.
Artėjant į Sandhamn, šio uosto populiarumas pradėjo reikštis pakeleivingų jachtų bei motorlaivių gausa. Vos spėjau laviruot tarp galybės įvairių burlaivių ir šokinėt per 50 pėdų katerių keliamas bangas. Škerai, tai ne atvira jūra, čia tenka susikaupt, nes kai į 50 metrų sąsiaurį braunasi 6 laivai, tuomet alaus skardinę tenka laikinai padėti. Ar gausim vietą švartuotis? Artėjant link prieplaukos matėsi, kad jachtų ir motorlaivių ten kaip bičių avily. Gerų vietų jau buvo nebelikę, todėl laikinai prisišvartavome prieplaukos gale. Tokia vieta nakvojimui yra nesmagi, nes nuo keliamų bangų smarkiai supa ir plaka jachtą. Laimei, po kiek laiko atsirando nebloga vieta arčiau kranto, kur mes ir persišvartavom. Be to, gavome įdomius kaimynus: policininkas su vaikais iš vienos pusės, bei moterų jachta iš kitos pusės. Iš karto įvyko barteris: policinkui pasiųlėm šaldytų ledukų, kurie yra tvirta valiuta buriuojant, o mainais gavome laimo vaisių kokteiliams.
Karštas oras tądien mus lepino. Tingiai vaikštinėjom, sekėm aplinką ir stebėjom jachtas, bei kitas uosto grožybes. Laikas nuo laiko atsigaivindavome alumi, kuris mus saugiai vedė link didžiausio tos vasaros PARTY. Party per visą naktį, ech smagi ta nerūpestinga vasara… Sandhamn sala ūžė iki pat ryto. Ku0met apie ketvirtą ryto traukiau miegot, saulė jau buvo pakilus.
Rytas po trenksmingo vakaro buvo šiek tiek sunkokas. Teko atgavinėti jegas bei kauptis artėjančiai buriavimo savaitei. Laukiau savo įgulos pasipildymo. Tądien rinkosi įvairiausios jachtos dalyvauti regatoje Gotland Runt. Pavydžiai stebėjau įvairias lenktynines jachtas, jų komandas, pasiruošimo darbus. Susirinko nemažai suomių, taip pat ir kelios rimtos estų komandos. Deja, lietuvių išvysti neteko, nors, jaučiu, kad ir lietuviai yra dalyvavę šioje prestižinėje Baltijos jūros regatoje. Uoste darėsi ankšta, rinkosi vis daugiau ir daugiau laivų. Grįžus iš paplūdimio, radau jachtą perstatytą į kitą vietą, inkaras kažkaip atlaisvintas, jachta laikosi tik ant šalia esančios. Teko kviesti uosto pagalbą, kad permestų inkarą. Atplaukė su gumine valtim ir pradėjo mėtyti inkarą, kuris visiškai nekibo. Ir tai nekeista: gylis ten apie 10 metrų, o tarpas tarp prieplaukų tik kokia 20 m, labai blogas kampas inkarui. Daug kas kritikuoja Sandhamn, kad švartuojamasi ne prie plūdurų. Nekibo nekibo tas inkaras, uosto berniukams atsibodo, tai jie paplaukė prie priešais esančios prieplaukos ir metė inkarą po ja. Užkibo gerai, bet aš nujaučiau negerumą. Vidui jaučiau, kad tas inkaras pakibo ant kažkokios dugne gulinčios grandinės.
Sekantį rytą, prieš pat regatos startą, uosto tarnyba liepė iki dešimtos valandos išplaukti. Viskas kelionei buvo paruošta ir po truputį pradėjau duoti atbulinį. Renata traukė inkarą, stipri moteris, akteriu priartėjau prie inkaro, virvė jau buvo vertikali, bet inkaras nei iš vietos. Nuojauta pasitvirtino, užkibom tvirtai, bet, deja, ne už dugno. Oi kiek aš prisikankimau su tuo inkaru, taip pat ir iš aplinkinių daug pagalbos sulaukiau. Visi bandė traukti iš visų pusių. Inkaras nei iš vietos. Uosto pagalbinikai, kurie tą inkarą ten įsūdė, taip pat bandė padėti, bet bergzdžiai. Nert į 10 metrų gylį galimybės nebuvo, todėl teko priimti sunkų sprendimą, išsitraukiau peilį ir inkarui teko pasakyti ATE.
Taip prasidėjo buriavimo sezonas.
