SailingBoy.com

Metai prasideda besaikiu skaitymu lovoje, ir jau taip trečia diena iš eilės. Nors šio veiksmo ir nėra įtraukta į, tikriausiai, per ilgą Naujūjų Metų pažadų ir tikslų sąrašą, bet skaitymo prabangos sunku atsisakyti. Netgi, jei punktai sąraše jau pradeda vis garsiau belsti į pasąmonę įkyriai šnabždėdami, būk tai, jei nenori, kad ir šie metai pasibaigtų pusės tikslų neįvykdymu, pradėk veikti nuo pirmos dienos. Na, bet duokit bent vieną savaitę įsibėgėjimui, maldauju aš, ir skaitau toliau. Vienas įvykis gali netgi pakeisti nusistovėjusią knygų skaitymo filosofiją.

Bemaklinėdamas po Amazonės džiungles, tikėdamasis rasti kokią nors gudriai pasislėpusią knygelę apie bures, ir bevartydamas potencialią kandidatę, netyčia (tikrai netyčia) spustelėjau „Buy”. Na, o kad „Buy” iš tiesų reiškė „Buy” įsitikinau kai po kelių sekundžių į mano mylimą Obuolį įkrito elektroninis laiškas, kuriame riebiai riogsojo $ simboliai.

Reikalas pasirodo buvo toks, kad knygeles vartinėjau Kindle sekcijoje, kuri skirta elektroninių knygų įsigijimui Amazonės brukamai elektroninių knygų skaityklei. Taigi, šioje sistemoje „Buy” spustelėjimas nupirko knygą akimirksniu, net „ar tikrai nori” nepaklausė. Velniškai viskas žaibiška ir patogu, vietoj kelių savaičių laukimo, jau dabar graužiu tą knygelę. Nors Kindle skaityklės ir nesiruošiu pirkti, nes religingai tikiu, kad nieko skaniau už Obuolį dar neišrasta, bet skaitymas ekrane jau seniai manęs nebevaržo. Šiek tiek labiau gaila naujos knygų lentynos, kuri perėjus prie tokios skaitymo filosofijos, gali ir nesulaukti tokios gausos spalvingų lentynų gyventojų kaip tikėtasi.

Sunkiai susilaikau, nepasidalindamas, elektroninių knygų gėrio skleidžiamais privalumais. Čia jie, žinoma, skirti tik tokiems dinozaurams kaip aš, kurie vis dar sunkiai skiriasi su fiziškai apčiuopiamomis vertybėmis.

1. Elektroninė knyga įsigijama akimirksniu.
2. Visos turimos knygos yra prieinamos kompiuteryje ar kitame įrenginyje.
3. Elektroninės knygos negali pradingti.
4. Niekas nesako „gesink šviesą, trukdo miegoti” arba „tyliau vartyk puslapius, tu mane ir vėl prikėlei”. Sveiki atvykę į tylų elektroninių knygų pasaulį.

Vieną pažadą iš Naujūjų Metų pažadų sąrašo, pasirodo, pradedu tesėti. Jis skamba maždaug taip: „Bent po vieną blogo įrašą per savaitę!”. Gerų Naujūjų!

Tikriausiai ne aš vienas esu, kurio artimieji šiemet geidžia dovanų, kurių pavadinimai prasideda raide „i“. Kolegos pasidalino pamokančia istorija, kad ne viskas kas prasidea raide „i“ gali patikti jūsų artimiesiems:

Viskas prasidėjo nuo iPhone.

Kovo mėnėsį sūnui sukako 15 ir dovanų jis gavo iPhone. Jam jis labai patinka, o kam gi ne?

Savo gimtadienį švenčiau liepą ir mane žmona nudžiugino padovanodama iPad.

Dukra šventė gimtadienį spalį ir mes jai padovanojome iPod Touch.

Žmonos gimtadienis buvo užvakar, taigi aš jai padovanojau iRon.

Tuo metu ir prasidėjo muštynės.

Daktarai žada išrašyti iš ligoninės mėnesio bėgyje.

Iš Audronės Urbonaitės straipsnio LR (pasirodo, Algimantas Čekuolis yra irgi jūras išmaišęs, tad būtų visai ne pro šalį ir jo biografiją paskaitinėti):

– Kodėl antrą kartą vedęs į savo žmoną psichologę Editą Čekuolienę kreipiatės „jūs”?

– Taip buvo kreipiamasi mano senelių šeimoje iš motinos pusės. Mano motina buvo kilusi iš bajoraičių. Jos motinos pavardė – Daumantaitė-Vaišvilaitė.

Kadangi mums su Edita šios vedybos yra antrosios, nutarėme išlaikyti tradiciją. Įsikarščiavus lengva pasakyti: „Eik tu š..!”

Bet niekaip nepasakysi „Eikite jūs š…!” Tas „jūs” yra minkšta pagalvė galimiems konfliktams.

Beje, Švedijoje kreipinys “jūs” i asmenį yra panaikintas, netgi įtatymas yra. Čia jau nuo šešto dešimtmečio visi yra “tu”.

Atsakymas gale filmo.

Ačių blur.se už gerus radinius (tack för tipset).

Mūsų laisvą, mylimą, tolerantišką ir atvirą Švediją vakar pasivijo realybė. Šeštadienio pavakarę, penkiolikmetę merginą, išgąsdino galingas sprogimas. Prišokusi prie lango ji pamatė ant šaligatvio gulintį kūną su išdrabstytomis žarnomis ir paskleistais inkstais. Laimei, mirtį sėjantis teroristas kažko gerai nesujungė ir į orą išlėkė taip ir nepasiekęs tos gatvės, kurioje šeštadienį zujo minios prieš kalėdas beapsipirkinėjančių miestiečių.

Teroristai, kurie vaikšto vietoj diržo apsijuosę sprogmenis, ne naujiena. Tai šen tai ten tokie driogsteli į ora laikas nuo laiko. Kuomet tai atsitinka arti, mieste, kuriame tenka ne kartą praeiti tomis gatvėmis, kurios buvo pasirinktos taikiniu, susimąstai. Taip beprasmiška, kuomet vieni mėgsta gyvenimą, kiti – labiau mirtį.

Taip beprasmiška būtų atsidurti šalia tokio kamikadzės. Tikimybė, žimoma, maža, bet praėjęs savaitgalis parodė, kad ji egzistuoja. Deja, ir čia, mūsų saugioj, geltonos saulės nušviestoje, žydrom pakrantėm žaižaruojančioje Švedijoje. Liūdna, kad šalis, kuri visų tautybių ir tikėjimų žmonėms plačiai ištiesė rankas ir priėmė į savo glėbį, dabar pradeda mokėti tokią kainą. Deja, sakau pradeda, nes jaučiu, kad praėjusio savaitgalio įvykis – tik įžanga.