SailingBoy.com

LEG 5 Auckland – Itajai baigės. Puma finišavo pirma. Telefónica, alsuodami į nugarą, antri. Kiti sulūžo pakeliui. Nesu giliai susipažinęs su VOR statistika, bet turiu nuojautą, jog šios VOR jau sumušė rekordą rimtų gedimų skaičiumi.

Sunku daryti išvadas neturint detalios informacijos, bet pagrindinės priežastys būna dvi – arba per silpnos sistemos, arba per daug spaudžiama iš jachtų. Žinant, kad šiame etape jūrinės sąlygos nebuvo ypatingai sudėtingos, peršasi išvada, jog naujos laivų konstrukcijos yra per daug suboptimizuotos. Konstruktoriai užsiimsiantys sekančia šių jachtų laida turės dėl ko pasukti galvą.

Nors ir nėra labai smagu stebėti lūžinėjančius stiebus, kitas problemas, bei befinišuojančias tik dvi įgulas, bet naujų technologijų vystymas turi savo kainą. Klausimas gali kilti tik ar nebus persistengta šį kartą?

Visai kitaip sekas Volvo automobiliams, kurių vardą ši regata jau daugelį metų nešioja. Pardavimai auga, saugumas aukščiausio lygio, gedimų santykinai nedaug, automobilio markė turi gerą vardą. Ar norės Volvo ir toliau sieti savo vardą su šia okeanine regata?

Spaudoje pasigirsta balsų, kad Volvo galėtų rasti geresnių kanalų automobilių markės reklamai. Lenktynės prieinamos tik siauram elitistiniam ratui, rėmimo kaina milžiniška, efektas diskutuotinas.

Šią savaitę Volvo valdybos vairą perėmė naujas pirminikas Carl-Eric Svanberg. Nors Volvo kompanija laikos neblogai, bet išbandymų joje netrūksta. Stebėsime kas bus su VOR. Ar bus VOR ar bus ?OR. Naujasis Volvo kompanijos navigatorius, Carl-Eric, yra buriuojas. Gal ši asmeninė aistra padės, kuomet reikės priimti sunkius sprendimus dėl regatos rėmimo?

Žmogus – legenda. Kad ši frazė netaptų nuvalkiota ir iš tiesų būtų priskirta tik jos tikrai nusipelniusiems, dažnai ja nesisvaidau. Tačiau, vienas žmogus telpa į šią frazę be didesnių diskusijų. Lygiai taip pat, kaip ir telpa į savo 3 metrų geltoną laivelį, su kuriuo šiuo metu ruošias non-stop apiplaukti Pasaulį. Jei po šios įžangos pradedate žiovauti, suskubsiu parašyti, kad keliauninkui yra 73 metai.

Trumpai atsukim laiką atgal. Sven Lundin, arba kaip jis dabar pats save tituluoja, Giliųjų Vandenų Kapitonas Yrvind su savo 50-ties metų jūrine patirtimi yra unikalus. Kaip rašo aktyvaus gyvenimo būdo žurnalas Outside, Yrvind išbadymai gyvenime prasidėjo jau mokykloje. Mokytojai anskti pradėjo manyti, kad berniukas nemoka rašyti. Nors ir buvo gabus chemijoje, bet tai nepadėjo. Nei vienas rašinys niekada nebuvo užskaitytas, mokyklos dėl to taip ir nepabaigė. Problemos tęsės ir po mokyklos. Armijoje susikirto su vyresnybe, kurie pasirūpino įkišti jį į kalėjimą, žadėdami neišleisti kol neprisipažins, kad esąs psichopatas. Neturėdamas pasirinkimo, prisipažino. Po to kurį laiką sunkiai vertės klajodamas po Europą. Galų gale meilė jūrai ištraukė iš prarajos.

Septynesdešimtaisiais mamos rūsyje pradėjo statyti savo laivą, su kuriuo žadėjo apiplaukti Horno ragą, ką vėliau ir padarė. Po to pasipylė daugybė kitų kelionių. Viena iš jų, į JAV, pakeitė gyvenimą dar geresne linkme. Žurnalas Cruising World Magazine susidomėjo jo laiveliu ir paprašė aprašyti jį leidinyje. Yrvind, save laikantis beraščiu, pamanė, kad jie tiesiog juokauja. Bet pabandė. Redakcijai patiko. Skaitytojams taip pat. Pasipylė nauji užsakymai. Galima tik numanyti Yrvind nustebimą, kuomet redaktorius pasakė, kad Yrvind pašaukimas – būti rašytoju. Netrukus, iš visų pasaulio kampelių, pasipylė užsakymai rašyti kronikas. Kaip dabar Yrvind sako pats, išplaukiau mažu laiveliu į pasaulio vandenis pripažintas psichopatu, o grįžau kaip didvyris ir rašytojas.

Šiuo metu Yrvind yra laikomas vienu iš geriausių pranėšėjų Švedijoje, į savo paskaitas sutraukiantis tūkstantines auditorijas. Netgi karališkoji šeima pakvietė Yrvind kalbėti apie savo žygius. Bet Yrvind žvaigždės liga nesusirgo. Jo apranga nesikeičia jau daugelį metų, tos pačios staliaus mėlynos kelnės už 20 kronų. Su jom buvo ir pas karalių, nors rūmai iki paskutinio bandė įkalbėti apsivilkti fraką, nepavyko. Geria tik vandenį, petūs šimtas gramų žuvies, vakarienė apelsinas. O kiek jūrinių fintų moka! Pagamino sekstantą, kuris yra už nagą mažesnis.

Paskutinį kartą Yrvind teko sutikti Stoholmo laivų parodoje. Ten jis pristatė savo tikrai ambicingą projektą, trijų metrų geltonaja jachtele apiplaukti Pasaulį, non-stop. Nors ir žinodami Yrvind charakterį, vis tik, matydami laivo dydį ir žinodami jo amžių, ne vienas pakraipydavo galvą ir įmesdavo pinigų į laivelį, Yrvind rinko aukas kelionei. Dalino projekto aprašymą, kurį išverčiau paskaitymui, nes jame stulbinanti motyvacija, unikali pasaulėžiūra ir gili kaip Marianų įduba išmintis:

PROJEKTAS YRVIND TEN

YRVIND TEN yra projektas nesustojus apiplaukti pasaulį. Laivas yra trijų metrų ilgio. Maršrutas į Rytus, per didžiųjų ragų Pietų pusę (clipper route). Kelionė truks apie metus. 400 kg maisto ir 100 kg knygų imama kūno ir sielos maitinimui.

Neįmanoma, daugelis sako.  Šis žodis mane lydėjo visą gyvenimą. Girdėjau jį prieš keturesdešimt metų, kuomet stačiau okeaninį burlaivį mamos rūsyje (per duris netilpo išnešt, teko išgriaut namo sieną). Girdėjau tą žodį, ir kai gaminau sekstantą mažesnį už nagą. Žinoma, daug kas nėra įmanoma, jei galvoji, kad tai neįmanoma. Tačiau problemoms išpręsti yra daugiau būdų nei mes paprastai manome. Vienok, tam reikia rasti kelią, kuriuo neina dauguma. Reikia sugebėti atsigręžti į fundamentalius principus. Nesileisti apakinanam nerašytų taisyklių ir visokiausių konvencijų. Taip pat tikėti galimybėmis, tikėti taip, kad kalnai pajudėtų. Pasiduoti negalima.

Mano projekto prasmė yra tame pačiame lygyje kaip žaisti golfą ar kopti į kalnus. Čicesteris ir Rose apiplaukė pasaulį. Už tai juos įšventino į riterius. Knox-Jonston, Blyth ir James taip pat non-stop apiplaukė pasaulį. Juos taip įšventino.

Dabartinis paskutinis buriavimo juokingasis iššūkis yra apiplaukti pasaulį nesustojus dešimties pėdų burlaiviu. Kuomet paskaičiau apie šį iššūkį ir pamačiau jam konstruojamus laivus, juokdamasis į barzdą, sau pasakiau: “aš tai galiu padaryt geriau, su geresniu laivu”. Nedaug sporto šakų yra, kuriose 73 metų senolis gali siekti pasaulio rekordo.

O ką gi man daryti su savo penkių tūkstančių kronų pensija (apie 2000 litų)? Gyventi taip kaip mano broliai pensininkai? Nusipirkti televizorių su distanciniu pulteliu su dideliais mygtukais ir nuobodžiai eiti per kanalus?

Jei pasirinkčiau tokį kelią, prarasčiau savo formą, nutukčiau, sutriktų mąstymas, greičiausiai susirgčiau diabetu, pasipiltų infarktai. Tuomet paguldytų mane ilgam laikui į ligoninę, aparatais pratęsinėtų gyvenimą. Prikaustytas prie lovos, raižomas velniškų skausmų, ilgėdamasis beribių horizontų, paskutinį gyvenimo dešimtmetį praleiščiau maldaudamas, kad kas nors palengvintų kančias suleisdami mirtiną dozę migdomųjų.

Ne, spoksoti į televizorių, ne mano užsiėmimas. Aš turiu turėti dėl ko gyventi, aš noriu spręsti problemas.

Dauguma žmonių nesupranta gyvenimo. Komfortas nesuteikia laimės, atvirkščiai, jis žmogų padaro tingiu, nutukina, sugadina sveikatą ir įvaro nuobodulį. Tik gyvendamas energingai gali sukurti naują energiją ir energijos perteklių, kuris padaro žmogų laimingu ir sveiku. Laimės už pinigus nenupirksi.

Mano kelionės metu tirsiu mažų laivų savybes didelėse bangose. Ši kelionė bus ir mano vidinė kelionė. Stengsiuos pasinerti į aukštesnes dvasines sferas. Kelionėje nebūsiu vienišas. Su manimi keliaus šimtas kilogramų rinktinių knygų, parašytų didžiausių pasaulio mąstytojų.

Ne vien dėl savęs leidžiuos į šią kelionę. Tikiuos prisidėti, kad Pasaulis būtų geresnis. Vandenyne reikia daugiau mažų laivų, kurie su paprastesnėmis technologijomis, teisingai sukonstruoti bus saugūs ir naudos mažiau planetos resursų. Jau dabar turime galvoti kaip pasikeis laivyba kai žemėje sumažės naftos ir kiti ištekliai. Mažėjantys resursai gali sustabdyti ekonominį augimą. Mano trijų metrų laivas atsakys į kai kuriuos klausimus. Mes turime ieškoti būdų ir kurti technologijas, kurios tausos planetos išteklius ir taip dar kelios generacijos galės išgyventi žemėje. Nepykite, aš tik žinios skleidėjas. Darau tai mūsų visų gerovei.

Su pagarba ir atsidavimu, Giliųjų Vandenų Kapitonas YRVIND

Štai toks tas Yrvind, žmogus – lengenda. Arba tiksliau gyvas žmogus legenda, daug gyvesnis už armijas su distanciniais vartančių nuobodžius televizijos kanalus.

Gero vėjo ir lauksime grįžtant su nauja, neįkainuojama patirtimi!

Pasidomėjimui daugiau yrvind.com ir youtube YRVIND. Ypatingai rekomenduoju pažiūrėti Yrvind mazgų mokyklą ir išmokti fundamentalius Yrvind sukurtus mazgus:

Kuomet kalbame apie vienutininkus skrodžiančius Pasaulio vandenynus, greičiausiai, įsivaizduojame drąsius romantikus, nenorinčius savo aistra dalintis su niekuo, išskyrus Jūra ir Horizontu. Pasirodo, yra ir kita kategorija vienutininkų. Šiandieną pradedamas didžiulio atgarsio sulaukęs vienutiniko iš Gioteborgo teismas. 55-erių mokytojas išplaukė iš Kolumbijos, kursas link Švedijos. Tačiau nuplaukė tik iki Karibuose esančios Martinique salos.

Sustoti privertė ne naujutėlaičio Beneteau Oceanis gedimai. Pakrančių apsaugai problematiškas pasirodė jachtos krovinys. Balti milteliai, pasirodo, buvo visai ne miltai blynams ilgoje kelionėje kepti. Kokainas. Nemanau, kad mokytojas mėgino prisidengti ir paaiškinimu, jog kokainas buvo skirtas asmeniniam vartojimui, nuvyti baimei kai bangos labai įsisiūbuos, nes jo ten buvo 1,4 tonos. Tiek bangų net ir rudeniniame Atlante nebūna. Šio krovinio vertė gatvėje apie 1,5 milijardo litų.

Ką gi, belieka konstatuoti, kad ne visus vandenynų bastūnus vien romantika gena per bangas. Be visų kitų tokių kelionių bjaurių pasėkmių, dabar dar ir pakrančių apsauga labiau prie jachtuotojų kabinėsis.

Nedaugelis, manau, nepastebėjo šio savaitgalio groteskiškų vaizdų, kuriuose superlaineris plukdantis mažesniam miesteliui prilygstantį keleivių skaičių, sužeistas prigulė ant jūros dugno. Visos šios surrealistinės nuotraukos nenoriai trina tvirtą įsitikinimą “Bet juk taip nebūna!“.

Po Estonia katastrofos jūrinio saugumo klausimais buvo padirbėta iš peties. Tonos dokumentų ir jūrinio saugumo taisyklių ir reikalavimų yra prirašyta ir patvirtinta (eilučių autorius kaip tik šiuo metu jas kremta prieš egzaminą). Šiemet kaip tik minėsime 100 metų Titaniko katastrofos sukaktį, po kurios susikūrė navigacinio (jūrinio) saugumo organizacija IMO, šiuo metu išaugusi į didžiulę organizaciją.

IMO dėka, laivų navigacinio saugumo sistemos šiuo metu yra ypatingai aukšto lygio, dubliuotos keliais lygiais, su reserviniais srovės šaltiniais ir kt. Technikos čia apkaltinti, mano nuomone, tikrai negalima. To neturėjo įvykti. Na, nebent, streikuojančia technika gali prisidengti laivo kapitonas, kuris pirmiau už keleivius stengiasi palikti laivą ir paskambinti mamai, kad jis saugus (kokia Itališka istorija). Kita vertus, mėtytis kaltinimais ir svaidytis eksperto versijomis, visgi, dar yra per anskti. Po kiekvienos katastrofos gandai ir netikra informacija cirkuliuoja lyg vėjai keturi. Nenoriu prisidėti prie to, todėl smalsiai lauksim kol tikri faktai atsiras ant stalo.

Žiemos metu, kai buriavimas mūsų platumose miega, visuomet stengiuos išvilioti draugus į Suomiją ar Estiją, jūrą pamatyt, laive pasitrint ir pan. Daugumai smagios tos kelionės būna, nors ir susupa neretą pakeleivį, jei jūra smarkiau įsišėlsta, bet dauguma neatsisako pakartoti kelionių kruiziniais milžinais žiemiška Baltija. Kuomet jūra gerai įsisiūbuoja, laivo priekis kyla ir su trenksmu pasitinka bangą, o po to viskas nutyla ir vėl kartojas. Tuomet mano bendrakeleiviai pradeda šiek tiek nerimauti. Tokiais atvejais aš jiems turiu tik vieną žinią – šio tipo laivai yra praktiškai nepaskandinami. Kad ir kaip nesiorėtų, šią žinią po šio savaitgalio gali tekti šiek tiek modifikuoti.

Belieka sulaukti kol atsakymų dėl Costa Concordia nelaimės bus daugiau nei klausimų ir spekuliacijų, bet tai užims šiek tiek laiko.

Nelinksmos žinios apie buriuotojus iš Lietuvos vandenų ateina jau antrą kartą šiais metais. Nežiūrint visų konspiracinių teorijų ir padejavimų iš serijos “Toks patyręs buriuotojas buvo, nesuprantam kaip taip galėjo atsitikti?”, būtina nepamiršti vienos paprastos taisyklės, fizikos dėsnio, jei norit – ŽMONĖS MIRŠTA ŠALTAME VANDENYJE. Mokslas netgi seniai žino kaip greitai, priklausomai nuo vandens temperatūros ir aprangos.

Patekęs į vandenį, kurio temperatūra yra plius septyni laipsniai pagal Celsijų (tokia dabar  temperatūra yra Kuršių mariose) su tipine apranga, kurią šiuo metu dėvi buriuotojai, vidutinis žmogus sąmonę praras maždaug per pusę valandos. Dar po pusvalandžio vandenyje dauguma mirs. Beje, kas penktas mirs jau per pirmas dvi minutes nuo kvėpavimo sutrikimo. Dauguma buriuotojų tai žino iš diagramų, bei lentelių rodančių išgyvenimo laikus. Kai kurie žino ne vien iš diagramų, jiems laimingai pasisekė.

Pamenu, buriavimo kursuose, pirmą dieną vos per duris įėjus, nespėjus nei labas pasakyti, tą išgyvenimo vandenyje diagramą įgrūdo. O joje žinia yra bekompromisinė – nepatek į šaltą vandenį. Negalvojau, kad tokio rašinio kada nors prireiks, nes atrodė, kad rašyti apie tokį dalyką, tai lyg ir belstis į atviras duris. Vienok, dvi buriuotojų tragiškos mirtys verčia permąstyti ir pasukti galvą kodėl VISGI taip atsitinka.

Ir kyla klausimai, kodėl taip sunku užsidėti liemenę, kodėl plaukiant tamsiu paros metu, žinant, kad sulaukti greitos pagalbos šansai yra minimalūs nenaudojami saugos diržai? Nepatogu, gėda, kiti irgi nenešioja, pamiršom, netilpo į krepšį, mes kieti jūrininkai, plaukt mokam gerai, vis tiek kas nors ištrauks – kurie argumentai sutrukdo pasirūpinti savo saugumu?

Su gilia užuojauta artimiesiems, SailingBoy.

PS Rekomenduoju pora puikių šaltinių tiem kas norės pasigilinti išgyvenimo šaltame vandenyje tema: http://gcaptain.com/cold_water/ bei http://www.tc.gc.ca/eng/marinesafety/tp-tp13822-menu-610.htm. DS

Kaip praneša danų dienraštis Ekstra Bladet, šiandien Somalio pajėgos pabandė išlaisvinti piratų pagrobtą danų šeimą. Per susirėmimą buvo nukauti piratai, taip pat yra žuvusių ir valstybinėse pajėgose. Nepatvirtintais duomenimis, žuvo šeši kariai ir trys piratai. Danų šeima nenukentėjo. Dar 200 piratų prisijungė padėti saugoti danus. Susidaro jausmas, kad Somalyje piratų yra daugiau, nei policijos ar karių. Vis dar viliuosi, kad su buriuotojais nieko blogo neatsitiks.

Quist Johansen šeima, mama Birgit Marie ir tėtė Jan, jų trys vaikai Naja, Rune ir Hjalte.

Buriavimas aplink pasaulį tapo pavojingas ne vien dėl audringų vandenynų. Paskutiniais metais tenka prisiminti, atrodo, į viduramžių užmarštį turėjusius nukeliauti piratus.

Danų šeima, 7 žmonių įgula, buriavusi aplink Pasaulį yra viena iš paskutinių Somalio piratų siautėjimo aukų. Prieš pora savaičių buvo nužudyti keturi buriavę amerikiečiai, netoli septyni šimtai įkaitų (!) vis dar laukia savo likimo.

Danų šeima šią kelionę planavo ir jai taupė ilgai, kol galų gale svajonė išsipildė. Jie išėjo iš savo darbų, išnuomavo namą ir atsisšvartavo, kad su savo trim pauaugliais vaikais gyvai pamatytų mūsų spalvingą Pasaulį. Deja, prie Afrikos krantų, jiems teko pamatyti tamsiąją šios planetos pusę.

Ši šeima nebuvo naujokai buriavime ir ilgai ruošėsi kelionei. Jachta Dynamic 43 ING buvo kruopščiai rengiama, su ja apkeliauta daug šalių, tarp, jų ir Baltijos šalys. Savo kelionės tinklarštyje paskutiniuose įrašuose jie rašė, kad supranta pavojus, kurie tyko, kad nuolat praneša savo poziciją antipiratinėms pajėgoms, kad praskrenda lėktuvai, kurie reikaluaja identifikuotis, be to jie labai toli nuo Somalio kranto. Deja, antipiratinis planas nepadėjo. Karinių pajėgų laivas, gavęs nelaimės signalą išskubėjo pagal duotas koordinates, bet jau buvo vėlu, pagrobimas įvyko.

Greičiausiai per daug nemalonumų dedasi tame regione tuo pačiu metu, Libija, Tunisas, Egiptas. Kuomet Arabų pasaulis taip kunkuliuoja, piratai atsiduria antrame plane. Kalbų, kad reikia piratus pažaboti gidėjom daug, bet realiai, manau, keliaunikams dar ilgai ir dideliu atstumu teks aplenkti tą regioną. O atstumas berods daros vis didesnis, piratai jau patebimi net 700 jūrmylių nuo kranto, tai gerokai toliau nei iš Lietuvos į Švediją.

Tikiuos ir viliuos, kad piratų grąsinimui nužudyti šeimą nebus lemta išsipilyti.

Nežinau ar tuose kraštuose buruojama, bet besirutuliojančią istoriją smalsiai sekiau paskutinėmis dienomis. Iš pradžių moteriškė iš Vilniaus buvo gerokai apkandžiota. Po to, rusų turistės neteko rankos bei kita kojos. Šiandien prieš pietus jau ir mirtina auka – vokiečių turistė.

Prireikė vis tik tokios pabaigos, kol žmonės suprasto (ar tikrai?), jog jūra neatsargumo neatleidžia. Dabar jau gal paplūdimius pagaliau uždarys. Kodėl jų iki šiol neuždaro, paaiškina klasikinis St. Spielbergo filmas “Nasrai” (Jaws) 1975 (kieti kapitono filme reikalavimai virvėms rišti). Nors filmui beveik keturi dešimtmečiai, bet jis fantastiškai tiksliai nusako dabartinę situaciją, ir panašu, kad daug kas jo nematė. Žinoma, rykliai Sharm el-Sheike visai ne tos rūšies kaip legendinis filmo ryklys, ir nenoriu visų čia mirtinai gąsdinti, bet susipažinti su vandenų istorijom prieš į juos brendant, kaip matome, gali būti naudinga sveikatai.

Rykliai tai smalsūs ir klastingi gyviai. Nemanau, kad kai kuriose platumose labai saugu nardyti ir iš jachtų.

Didžiausia Švedijos internetinės paieškos ir kataloginių duomenų kompanija ENIRO neseniai pradėjo nemokamai online publikuoti Švedijos pakrantės jūrlapius (sjökort). Tai yra tie patys jūrlapiai, kuriuos gamina vietinė vandens kelių tarnyba (Sjöfartsverket) ir kuriuos dauguma perka navigacijai.

Tiesa, ENIRO įspėja, kad negalima šių jūrlapių naudoti navigacijai. Patikrinus kelias žinomas vietas, kuriose pro povandeninius akmenis kaip slalome tenka naviguoti, galiu konstatuoti, kad ten duomenys yra identiški tiem patiems jurlapiams, kuriuos perkam navigacijai. Bet, kaip sakoma, jūsų pačių rizika. Kol vasarą neišbandysiu visų sunkių praėjimų ir galutinai neįsitikinsiu ar online jūrlapiai saugūs, teks su jais elgtis atsargiai.

Iš esmės, elektroniniai jūrlapiai labai efektyviai palengvina gyvenimą ant vandens, tačiau, mano nuomone, nieko nėra smagiau už tikrą popierinį jūrlapį gulintį šalia šturvalo, kuriame galima sekti savo poziciją (gal šiek tiek senamadiška)? GPS ploteris žinoma irgi patogu, bet jei jis nusprogtų? Arba pradėtų rodyti ”pievas“, įplaukus į teritoriją pilną akmenų kaip aguonų. Teko pernai tokioje situacijoje atsidurti, be popierinio jūrlapio būtų buvę daug streso.

Labai įdomu būtų sužinoti kokį gi jūrlapį naudojo Telefonica Blue per VOR Marstrande?

ENIRO online jūrlapius iš tiesų yra labai patogu naudoti planavimui, t.y. susidaryti maršrutus, skaičiuoti jūrmyles, numatomą kelionės laika ir pan. Be to, kad įsigyti visą Švedijos pakrantę popieriniame variante, reikėtų nemažą sumą kronų paaukoti.

Tęsiant su  jūra ir pramoginiais laivais susijusių Švediškų įstatymų temą, reikia paminėti ir plataus atgarsio susilaukusią ateinančios vasaros naujieną. Po ilgų grasinimų griežtinti tvarką vandenyse, pramoginių laivų laivavedžiui apsvaigimo riba bus mažinama iki 0,5 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje.

Iki šiol leistina riba buvo 1.0 promilė. Šios ribos taip pat galioja ir asmenims atliekantiems esminius su laivo valdymu sisujusius veiksmus, pavyzdžiui, navigatoriui.

Tad jei jūsų brangiausioji(ias) padauginus(ęs) putojančio gėrimo arba kokio nors konjalėlio buvo atsakinga(s) už navigaciją su jūrlapio pagalba (tikriausiai dėl to, kad kapitonui dėl tos pačios priežasties liejosi GPS ekranas), turėsite nusikaltimo bendrininką. Panašiai ir kitiems įgulos dalyviams: laikai ”svarbią virvę”, reiškia prisidedi prie esminių laivo valdymo funkcijų, ir tada geriau negerk.

Vasarą ant vandens žmonės atsipalaiduoja. Didelės šventės vyksta ant denio. Ypatingai motoristai mėgsta pašėlioti. Jiems norima dar labiau sugriežtinti taisykles. Kuomet maksimalus laivo greitis viršija 15 mazgų, apsvaigimo ribą norima dar pagriežtinti iki 0,2 promilės. Šioj vietoj logikos yra, juk beveik kiekvienais metais tenka girdėti apie „žeme plaukiojančius“ katerius.