SailingBoy.com

Nedaugelis, manau, nepastebėjo šio savaitgalio groteskiškų vaizdų, kuriuose superlaineris plukdantis mažesniam miesteliui prilygstantį keleivių skaičių, sužeistas prigulė ant jūros dugno. Visos šios surrealistinės nuotraukos nenoriai trina tvirtą įsitikinimą “Bet juk taip nebūna!“.

Po Estonia katastrofos jūrinio saugumo klausimais buvo padirbėta iš peties. Tonos dokumentų ir jūrinio saugumo taisyklių ir reikalavimų yra prirašyta ir patvirtinta (eilučių autorius kaip tik šiuo metu jas kremta prieš egzaminą). Šiemet kaip tik minėsime 100 metų Titaniko katastrofos sukaktį, po kurios susikūrė navigacinio (jūrinio) saugumo organizacija IMO, šiuo metu išaugusi į didžiulę organizaciją.

IMO dėka, laivų navigacinio saugumo sistemos šiuo metu yra ypatingai aukšto lygio, dubliuotos keliais lygiais, su reserviniais srovės šaltiniais ir kt. Technikos čia apkaltinti, mano nuomone, tikrai negalima. To neturėjo įvykti. Na, nebent, streikuojančia technika gali prisidengti laivo kapitonas, kuris pirmiau už keleivius stengiasi palikti laivą ir paskambinti mamai, kad jis saugus (kokia Itališka istorija). Kita vertus, mėtytis kaltinimais ir svaidytis eksperto versijomis, visgi, dar yra per anskti. Po kiekvienos katastrofos gandai ir netikra informacija cirkuliuoja lyg vėjai keturi. Nenoriu prisidėti prie to, todėl smalsiai lauksim kol tikri faktai atsiras ant stalo.

Žiemos metu, kai buriavimas mūsų platumose miega, visuomet stengiuos išvilioti draugus į Suomiją ar Estiją, jūrą pamatyt, laive pasitrint ir pan. Daugumai smagios tos kelionės būna, nors ir susupa neretą pakeleivį, jei jūra smarkiau įsišėlsta, bet dauguma neatsisako pakartoti kelionių kruiziniais milžinais žiemiška Baltija. Kuomet jūra gerai įsisiūbuoja, laivo priekis kyla ir su trenksmu pasitinka bangą, o po to viskas nutyla ir vėl kartojas. Tuomet mano bendrakeleiviai pradeda šiek tiek nerimauti. Tokiais atvejais aš jiems turiu tik vieną žinią – šio tipo laivai yra praktiškai nepaskandinami. Kad ir kaip nesiorėtų, šią žinią po šio savaitgalio gali tekti šiek tiek modifikuoti.

Belieka sulaukti kol atsakymų dėl Costa Concordia nelaimės bus daugiau nei klausimų ir spekuliacijų, bet tai užims šiek tiek laiko.

Nelinksmos žinios apie buriuotojus iš Lietuvos vandenų ateina jau antrą kartą šiais metais. Nežiūrint visų konspiracinių teorijų ir padejavimų iš serijos “Toks patyręs buriuotojas buvo, nesuprantam kaip taip galėjo atsitikti?”, būtina nepamiršti vienos paprastos taisyklės, fizikos dėsnio, jei norit – ŽMONĖS MIRŠTA ŠALTAME VANDENYJE. Mokslas netgi seniai žino kaip greitai, priklausomai nuo vandens temperatūros ir aprangos.

Patekęs į vandenį, kurio temperatūra yra plius septyni laipsniai pagal Celsijų (tokia dabar  temperatūra yra Kuršių mariose) su tipine apranga, kurią šiuo metu dėvi buriuotojai, vidutinis žmogus sąmonę praras maždaug per pusę valandos. Dar po pusvalandžio vandenyje dauguma mirs. Beje, kas penktas mirs jau per pirmas dvi minutes nuo kvėpavimo sutrikimo. Dauguma buriuotojų tai žino iš diagramų, bei lentelių rodančių išgyvenimo laikus. Kai kurie žino ne vien iš diagramų, jiems laimingai pasisekė.

Pamenu, buriavimo kursuose, pirmą dieną vos per duris įėjus, nespėjus nei labas pasakyti, tą išgyvenimo vandenyje diagramą įgrūdo. O joje žinia yra bekompromisinė – nepatek į šaltą vandenį. Negalvojau, kad tokio rašinio kada nors prireiks, nes atrodė, kad rašyti apie tokį dalyką, tai lyg ir belstis į atviras duris. Vienok, dvi buriuotojų tragiškos mirtys verčia permąstyti ir pasukti galvą kodėl VISGI taip atsitinka.

Ir kyla klausimai, kodėl taip sunku užsidėti liemenę, kodėl plaukiant tamsiu paros metu, žinant, kad sulaukti greitos pagalbos šansai yra minimalūs nenaudojami saugos diržai? Nepatogu, gėda, kiti irgi nenešioja, pamiršom, netilpo į krepšį, mes kieti jūrininkai, plaukt mokam gerai, vis tiek kas nors ištrauks – kurie argumentai sutrukdo pasirūpinti savo saugumu?

Su gilia užuojauta artimiesiems, SailingBoy.

PS Rekomenduoju pora puikių šaltinių tiem kas norės pasigilinti išgyvenimo šaltame vandenyje tema: http://gcaptain.com/cold_water/ bei http://www.tc.gc.ca/eng/marinesafety/tp-tp13822-menu-610.htm. DS

Kaip praneša danų dienraštis Ekstra Bladet, šiandien Somalio pajėgos pabandė išlaisvinti piratų pagrobtą danų šeimą. Per susirėmimą buvo nukauti piratai, taip pat yra žuvusių ir valstybinėse pajėgose. Nepatvirtintais duomenimis, žuvo šeši kariai ir trys piratai. Danų šeima nenukentėjo. Dar 200 piratų prisijungė padėti saugoti danus. Susidaro jausmas, kad Somalyje piratų yra daugiau, nei policijos ar karių. Vis dar viliuosi, kad su buriuotojais nieko blogo neatsitiks.

Quist Johansen šeima, mama Birgit Marie ir tėtė Jan, jų trys vaikai Naja, Rune ir Hjalte.

Buriavimas aplink pasaulį tapo pavojingas ne vien dėl audringų vandenynų. Paskutiniais metais tenka prisiminti, atrodo, į viduramžių užmarštį turėjusius nukeliauti piratus.

Danų šeima, 7 žmonių įgula, buriavusi aplink Pasaulį yra viena iš paskutinių Somalio piratų siautėjimo aukų. Prieš pora savaičių buvo nužudyti keturi buriavę amerikiečiai, netoli septyni šimtai įkaitų (!) vis dar laukia savo likimo.

Danų šeima šią kelionę planavo ir jai taupė ilgai, kol galų gale svajonė išsipildė. Jie išėjo iš savo darbų, išnuomavo namą ir atsisšvartavo, kad su savo trim pauaugliais vaikais gyvai pamatytų mūsų spalvingą Pasaulį. Deja, prie Afrikos krantų, jiems teko pamatyti tamsiąją šios planetos pusę.

Ši šeima nebuvo naujokai buriavime ir ilgai ruošėsi kelionei. Jachta Dynamic 43 ING buvo kruopščiai rengiama, su ja apkeliauta daug šalių, tarp, jų ir Baltijos šalys. Savo kelionės tinklarštyje paskutiniuose įrašuose jie rašė, kad supranta pavojus, kurie tyko, kad nuolat praneša savo poziciją antipiratinėms pajėgoms, kad praskrenda lėktuvai, kurie reikaluaja identifikuotis, be to jie labai toli nuo Somalio kranto. Deja, antipiratinis planas nepadėjo. Karinių pajėgų laivas, gavęs nelaimės signalą išskubėjo pagal duotas koordinates, bet jau buvo vėlu, pagrobimas įvyko.

Greičiausiai per daug nemalonumų dedasi tame regione tuo pačiu metu, Libija, Tunisas, Egiptas. Kuomet Arabų pasaulis taip kunkuliuoja, piratai atsiduria antrame plane. Kalbų, kad reikia piratus pažaboti gidėjom daug, bet realiai, manau, keliaunikams dar ilgai ir dideliu atstumu teks aplenkti tą regioną. O atstumas berods daros vis didesnis, piratai jau patebimi net 700 jūrmylių nuo kranto, tai gerokai toliau nei iš Lietuvos į Švediją.

Tikiuos ir viliuos, kad piratų grąsinimui nužudyti šeimą nebus lemta išsipilyti.

Nežinau ar tuose kraštuose buruojama, bet besirutuliojančią istoriją smalsiai sekiau paskutinėmis dienomis. Iš pradžių moteriškė iš Vilniaus buvo gerokai apkandžiota. Po to, rusų turistės neteko rankos bei kita kojos. Šiandien prieš pietus jau ir mirtina auka – vokiečių turistė.

Prireikė vis tik tokios pabaigos, kol žmonės suprasto (ar tikrai?), jog jūra neatsargumo neatleidžia. Dabar jau gal paplūdimius pagaliau uždarys. Kodėl jų iki šiol neuždaro, paaiškina klasikinis St. Spielbergo filmas “Nasrai” (Jaws) 1975 (kieti kapitono filme reikalavimai virvėms rišti). Nors filmui beveik keturi dešimtmečiai, bet jis fantastiškai tiksliai nusako dabartinę situaciją, ir panašu, kad daug kas jo nematė. Žinoma, rykliai Sharm el-Sheike visai ne tos rūšies kaip legendinis filmo ryklys, ir nenoriu visų čia mirtinai gąsdinti, bet susipažinti su vandenų istorijom prieš į juos brendant, kaip matome, gali būti naudinga sveikatai.

Rykliai tai smalsūs ir klastingi gyviai. Nemanau, kad kai kuriose platumose labai saugu nardyti ir iš jachtų.

Didžiausia Švedijos internetinės paieškos ir kataloginių duomenų kompanija ENIRO neseniai pradėjo nemokamai online publikuoti Švedijos pakrantės jūrlapius (sjökort). Tai yra tie patys jūrlapiai, kuriuos gamina vietinė vandens kelių tarnyba (Sjöfartsverket) ir kuriuos dauguma perka navigacijai.

Tiesa, ENIRO įspėja, kad negalima šių jūrlapių naudoti navigacijai. Patikrinus kelias žinomas vietas, kuriose pro povandeninius akmenis kaip slalome tenka naviguoti, galiu konstatuoti, kad ten duomenys yra identiški tiem patiems jurlapiams, kuriuos perkam navigacijai. Bet, kaip sakoma, jūsų pačių rizika. Kol vasarą neišbandysiu visų sunkių praėjimų ir galutinai neįsitikinsiu ar online jūrlapiai saugūs, teks su jais elgtis atsargiai.

Iš esmės, elektroniniai jūrlapiai labai efektyviai palengvina gyvenimą ant vandens, tačiau, mano nuomone, nieko nėra smagiau už tikrą popierinį jūrlapį gulintį šalia šturvalo, kuriame galima sekti savo poziciją (gal šiek tiek senamadiška)? GPS ploteris žinoma irgi patogu, bet jei jis nusprogtų? Arba pradėtų rodyti ”pievas“, įplaukus į teritoriją pilną akmenų kaip aguonų. Teko pernai tokioje situacijoje atsidurti, be popierinio jūrlapio būtų buvę daug streso.

Labai įdomu būtų sužinoti kokį gi jūrlapį naudojo Telefonica Blue per VOR Marstrande?

ENIRO online jūrlapius iš tiesų yra labai patogu naudoti planavimui, t.y. susidaryti maršrutus, skaičiuoti jūrmyles, numatomą kelionės laika ir pan. Be to, kad įsigyti visą Švedijos pakrantę popieriniame variante, reikėtų nemažą sumą kronų paaukoti.

Tęsiant su  jūra ir pramoginiais laivais susijusių Švediškų įstatymų temą, reikia paminėti ir plataus atgarsio susilaukusią ateinančios vasaros naujieną. Po ilgų grasinimų griežtinti tvarką vandenyse, pramoginių laivų laivavedžiui apsvaigimo riba bus mažinama iki 0,5 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje.

Iki šiol leistina riba buvo 1.0 promilė. Šios ribos taip pat galioja ir asmenims atliekantiems esminius su laivo valdymu sisujusius veiksmus, pavyzdžiui, navigatoriui.

Tad jei jūsų brangiausioji(ias) padauginus(ęs) putojančio gėrimo arba kokio nors konjalėlio buvo atsakinga(s) už navigaciją su jūrlapio pagalba (tikriausiai dėl to, kad kapitonui dėl tos pačios priežasties liejosi GPS ekranas), turėsite nusikaltimo bendrininką. Panašiai ir kitiems įgulos dalyviams: laikai ”svarbią virvę”, reiškia prisidedi prie esminių laivo valdymo funkcijų, ir tada geriau negerk.

Vasarą ant vandens žmonės atsipalaiduoja. Didelės šventės vyksta ant denio. Ypatingai motoristai mėgsta pašėlioti. Jiems norima dar labiau sugriežtinti taisykles. Kuomet maksimalus laivo greitis viršija 15 mazgų, apsvaigimo ribą norima dar pagriežtinti iki 0,2 promilės. Šioj vietoj logikos yra, juk beveik kiekvienais metais tenka girdėti apie „žeme plaukiojančius“ katerius.

Ne paslaptis, kad Japonija bei keletas kitų valstybių užsiima banginių medžiokle. Banginiai, vandenynų milžinai, nuostabūs gamtos kūriniai, tad jų medžioklė sukelia kontroversiškas mintis. Kažkaip nesmagiai tos jų skerdynės atrodo. Kita vertus, juk mūsų dauguma valgom mėsą ir kitų gyvūnų skerdimas lyg ir yra toks pats aktas. Bet, nesivelsiu į šią sudėtingą diskusiją. Mane domina kitkas. Pasaulį šiandien apskriejusi žinia šiek tiek mane suezino, nes japonai tegia būk tai trimaranas Ady Gil blokavo kelią baginių medžioklės laivui. Visagalis Youtube parodo visai ką kita. Mano nuomone, japonų laivas specaliai ėjo starboard komanda (į dešinę kranto kalba) ir specialiai užplaukė ant grakščiojo Ady Gil.

Gamtos saugojimo iniciatyvos pasiekė ir pamoginių laivų sąvininkus. Kasmet Švedijos pakrantėse iš pramoginių laivų išleidžiama milijonai litrų fekalijų.

Prieš kelias dienas buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siekiama visiškai uždrausti fekalijų išleidimą pakrantėse ir vidaus vandenyse. Be to, kiekvienas laivas privalės įsirengti septiką iš kurio bus galima ištraukti fekalijas į krante esančius surinkėjus. Taip pat marinos privalės įrengti stotis fekalijų priėmimui.

Ambicingas įstatymas, bet, žinant kaip Švedai rimtai nusitekę gamtos atžvilgiu, tikriausiai bus neužilgo priimtas.

Iš savo patirties žinau, kad jachtų savinikai tikrai fekalijų neišleidžia įlankėlėse, o, juo labiau, marinose. Juk prisišvartavęs dažniausiai pats šoki pasimaudyti. Be to koks būtų jausmas, sėdint auksiniame saulėlydyje, tarp raibuliuojančių bangelių stebėti plaukiančius tualetinio popieriaus gabalus su kitais rudais, sunkiai skęstančiais objektais?

Manau, kad 99,9 %  (nes idiotų pasitaiko) pramoginių laivų saąvininkų fekalijas išleidžia toli nuo kranto, atviroje jūroje. Klausimas, ar tai problema?

Nuomonių tarp vietinių buriuotojų yra įvairių. Vieni sako, gerai, kad tas pats kas galioja krante, turi galioti ir jūroje. Juk neleidžiam savo fekalijų iš butų nutekėjimui gatvėmis. Kiti siųlo palyginti tai su kruizinių laivų, kur telpa keli tūkstančiai keleivių, Baltijon išleidžiamu rudu ir pilku vandeniu. Juk ten kiekiai milžiniški, palyginus su pramoginiais laivais. Jūros faunos taip niekas neveda į toaletą, bet čia natūrali ekosistema.

Kita vertus, Rusija gali išleisti milijardus dujotiekio Baltijos dugnu tiesimui, tačiau Kalinigrado valymo įrenginių niekaip nesugeba pastatyt. Taip ir varo visos srities nevalyta kanalizacija tiesiai į mūsų bendrą Baltiją. ES jau dešimtmetį šelpia šią Rusijos sritį milijonais €, kad jie tuos valymo įrenginius pastatytų. Pinigų jau nebėra, ber nėra nei įrenginių, pažįstama situacija.

Bet kokiu atveju, gamtos saugojimo tendencijos yra gerai. Jei infrastruktūra atsiras, galėsim tas fekalijas iš savo laivų septikų palikti krante.

Švarinkim Baltijos jūrą!

Jei galvojote, kad iš Baltijos į platesnius vandenis galima išplaukti bet kokio dydžio laivu, klydote. Baltijos laivų statyklose planuojantiems statyti vandenynų gigantus tenka įveikti Great Belt tiltą Danijoje, nes mūsų Baltija yra pilnai „užtverta“ tiltais. Tokia dilema iškilo ir Turku laivų statykloje Suomijoje pastatytam didžiausiam pasaulyje kruiziniam laivui – Oasis of the Seas. Šis 361 metro ilgio ir 225 000 tonų svorio milžinas (5 kartus didesnis už Titaniką) praėjusį penktadienį atsisšvartavo ir paėmė kursą į namų uostą, Fort Lauderdale, Floridoje. Pakeliui laukė išbandymas.

Šio milžino aukštis virš vandens yra 72 metrai, o tilto apačia yra 65 metrų aukštyje. Ar konstrukroriai ką nors praleido? Laimei ne, nes tikrai nestatė šio laivo vien Baltijos jūrai. Kad būtų galima pralįsti po Great Belt tiltu buvo sukontsruotas specialus teleskopinis kaminas, kurį galima nuleisti taip sumažinant laivo aukštį iki 64,75 metrų.

Beprecedentinis manevras įvyko keliolika minučių po sekmadienio vidurnakčio, kuomet tik su kelių decimetrų atsarga, šimtų smalsuolių akyse, laivas sėkmingai pralindo po tiltu. Atsakingos tarnybos galėjo lengvai atsikvėpti.

Kapitonas William S Wright specialiai laukė žemesnio vandens lygio šiam manevrui atlikti. Kad atsarga būtų dar didesnė, jis davė komandą „pilnu greičiu pirmyn“ ir 140 000 arklio jėgų varikliai praplukdė milžiną 20 mazgų greičiu. Kuomet laivas plaukia dideliu greičiu, jo korpusas šiek tiek pagrimzta. Tokiu būdu dar buvo laimėta apie decimetras.

Susimąsčius, koks tai manevras, pulsas iškarto padažnėja. Mielai norėčiau pajausti tai, ką jautė kapitonas 20 mazgų greičiu lįsdamas po tiltu kuomet virš kamino buvo tiktai kelių decimetrų plyšys. Čia ant stabdžių nepaspausi jei nesi tikras ar pralįsi.

Spauda mini, kad laivo savininkui ši tilto istorija atsiėjo nemažai papildomų išlaidų, nes vien teleskopinis kaminas kainavo apie 2 milijonus dolerių, vienok tai tik lašas jūroje, palyginus su pačio laivo kaina – apie 1,6 milijardo dolerių!

Gal kada nors teks papulti į šį gražuolį ir šalia kokios nors gražuolės gerti margaritą  iš aukštai nuo denio žvelgiant į Karibų pakrantes.