Kol klausimų daugiau nei atsakymų
Nedaugelis, manau, nepastebėjo šio savaitgalio groteskiškų vaizdų, kuriuose superlaineris plukdantis mažesniam miesteliui prilygstantį keleivių skaičių, sužeistas prigulė ant jūros dugno. Visos šios surrealistinės nuotraukos nenoriai trina tvirtą įsitikinimą “Bet juk taip nebūna!“.
Po Estonia katastrofos jūrinio saugumo klausimais buvo padirbėta iš peties. Tonos dokumentų ir jūrinio saugumo taisyklių ir reikalavimų yra prirašyta ir patvirtinta (eilučių autorius kaip tik šiuo metu jas kremta prieš egzaminą). Šiemet kaip tik minėsime 100 metų Titaniko katastrofos sukaktį, po kurios susikūrė navigacinio (jūrinio) saugumo organizacija IMO, šiuo metu išaugusi į didžiulę organizaciją.
IMO dėka, laivų navigacinio saugumo sistemos šiuo metu yra ypatingai aukšto lygio, dubliuotos keliais lygiais, su reserviniais srovės šaltiniais ir kt. Technikos čia apkaltinti, mano nuomone, tikrai negalima. To neturėjo įvykti. Na, nebent, streikuojančia technika gali prisidengti laivo kapitonas, kuris pirmiau už keleivius stengiasi palikti laivą ir paskambinti mamai, kad jis saugus (kokia Itališka istorija). Kita vertus, mėtytis kaltinimais ir svaidytis eksperto versijomis, visgi, dar yra per anskti. Po kiekvienos katastrofos gandai ir netikra informacija cirkuliuoja lyg vėjai keturi. Nenoriu prisidėti prie to, todėl smalsiai lauksim kol tikri faktai atsiras ant stalo.
Žiemos metu, kai buriavimas mūsų platumose miega, visuomet stengiuos išvilioti draugus į Suomiją ar Estiją, jūrą pamatyt, laive pasitrint ir pan. Daugumai smagios tos kelionės būna, nors ir susupa neretą pakeleivį, jei jūra smarkiau įsišėlsta, bet dauguma neatsisako pakartoti kelionių kruiziniais milžinais žiemiška Baltija. Kuomet jūra gerai įsisiūbuoja, laivo priekis kyla ir su trenksmu pasitinka bangą, o po to viskas nutyla ir vėl kartojas. Tuomet mano bendrakeleiviai pradeda šiek tiek nerimauti. Tokiais atvejais aš jiems turiu tik vieną žinią – šio tipo laivai yra praktiškai nepaskandinami. Kad ir kaip nesiorėtų, šią žinią po šio savaitgalio gali tekti šiek tiek modifikuoti.
Belieka sulaukti kol atsakymų dėl Costa Concordia nelaimės bus daugiau nei klausimų ir spekuliacijų, bet tai užims šiek tiek laiko.
Buriuotojams Pasaulis vis mažėja
Picture: AFP Herald Sun
Kol pašėlęs prancūzas Franck Cammas galynėjasi Volvo Ocean Race, 2010 metais jo iškovotas Žiulio Verno plaukimo aplink Pasaulį prizas keliauja į kitų pašėlusių prancūzų rankas. Loïck Peyron (gim. 1959) su savo įgula pasiekė naują rekordą, Banque Populaire V trimaranu apsukę Žemės rutulį per 45 dienas, 13 valandų, 42 minutes ir 53 sek. Tai beveik trimis paromis greičiau nei buvęs rekordas, ir tai jau šeštas rekordas iš eilės šiose lenktynėse priklausantis prancūzams. Ir kodėl jie taip greitai plaukia? Kaip ten bebūtų, tai fantastinis pasiekimas!
Metų pradžia Amazonės džiunglėse
Metai prasideda besaikiu skaitymu lovoje, ir jau taip trečia diena iš eilės. Nors šio veiksmo ir nėra įtraukta į, tikriausiai, per ilgą Naujūjų Metų pažadų ir tikslų sąrašą, bet skaitymo prabangos sunku atsisakyti. Netgi, jei punktai sąraše jau pradeda vis garsiau belsti į pasąmonę įkyriai šnabždėdami, būk tai, jei nenori, kad ir šie metai pasibaigtų pusės tikslų neįvykdymu, pradėk veikti nuo pirmos dienos. Na, bet duokit bent vieną savaitę įsibėgėjimui, maldauju aš, ir skaitau toliau. Vienas įvykis gali netgi pakeisti nusistovėjusią knygų skaitymo filosofiją.
Bemaklinėdamas po Amazonės džiungles, tikėdamasis rasti kokią nors gudriai pasislėpusią knygelę apie bures, ir bevartydamas potencialią kandidatę, netyčia (tikrai netyčia) spustelėjau „Buy”. Na, o kad „Buy” iš tiesų reiškė „Buy” įsitikinau kai po kelių sekundžių į mano mylimą Obuolį įkrito elektroninis laiškas, kuriame riebiai riogsojo $ simboliai.
Reikalas pasirodo buvo toks, kad knygeles vartinėjau Kindle sekcijoje, kuri skirta elektroninių knygų įsigijimui Amazonės brukamai elektroninių knygų skaityklei. Taigi, šioje sistemoje „Buy” spustelėjimas nupirko knygą akimirksniu, net „ar tikrai nori” nepaklausė. Velniškai viskas žaibiška ir patogu, vietoj kelių savaičių laukimo, jau dabar graužiu tą knygelę. Nors Kindle skaityklės ir nesiruošiu pirkti, nes religingai tikiu, kad nieko skaniau už Obuolį dar neišrasta, bet skaitymas ekrane jau seniai manęs nebevaržo. Šiek tiek labiau gaila naujos knygų lentynos, kuri perėjus prie tokios skaitymo filosofijos, gali ir nesulaukti tokios gausos spalvingų lentynų gyventojų kaip tikėtasi.
Sunkiai susilaikau, nepasidalindamas, elektroninių knygų gėrio skleidžiamais privalumais. Čia jie, žinoma, skirti tik tokiems dinozaurams kaip aš, kurie vis dar sunkiai skiriasi su fiziškai apčiuopiamomis vertybėmis.
- Elektroninė knyga įsigijama akimirksniu.
- Visos turimos knygos yra prieinamos kompiuteryje ar kitame įrenginyje.
- Elektroninės knygos negali pradingti.
- Niekas nesako „gesink šviesą, trukdo miegoti” arba „tyliau vartyk puslapius, tu mane ir vėl prikėlei”. Sveiki atvykę į tylų elektroninių knygų pasaulį.
Vieną pažadą iš Naujūjų Metų pažadų sąrašo, pasirodo, pradedu tesėti. Jis skamba maždaug taip: „Bent po vieną blogo įrašą per savaitę!”. Gerų Naujūjų!
Gerai pagalvokit prieš pirkdami Kalėdines dovanas
Tikriausiai ne aš vienas esu, kurio artimieji šiemet geidžia dovanų, kurių pavadinimai prasideda raide „i“. Kolegos pasidalino pamokančia istorija, kad ne viskas kas prasidea raide „i“ gali patikti jūsų artimiesiems:
Viskas prasidėjo nuo iPhone.
Kovo mėnėsį sūnui sukako 15 ir dovanų jis gavo iPhone. Jam jis labai patinka, o kam gi ne?
Savo gimtadienį švenčiau liepą ir mane žmona nudžiugino padovanodama iPad.
Dukra šventė gimtadienį spalį ir mes jai padovanojome iPod Touch.
Žmonos gimtadienis buvo užvakar, taigi aš jai padovanojau iRon.
Tuo metu ir prasidėjo muštynės.
Daktarai žada išrašyti iš ligoninės mėnesio bėgyje.
Stiebų laužymo VOR
Foto: Amory Ross/PUMA Ocean Racing/Volvo Ocean Race
Nelabai smagu, kuomet 50 % VOR dalyvių, lenktynėms dar tik įsibegėjant, yra priversti stebėti kaip jų jachtos pasiduoda gamtos elementų išbandymams.
Paskutiniai serijoje yra PUMA, kurių užtikrintą plaukimą antroje vietoje, be perspėjimo, sustabdė į tris dalis sulūžęs stiebas, šiandieną 1500 UTC laiku. Tuo metu vėjo gūsiai siekė iki 23 mazgų ir bangos buvo apie 3 metrų aukščio. Gana normalu šiose lenktynėse. Šių metų jachtos yra naujos kartos, su daugybe naujų techninių sprendimų. Kol kas belieka tik spėlioti, kodėl taip viskas trapu šiemet atrodo.
Pumos komnada šiuo metu spręndžia kaip kuo greičiau viską sutvarkyti, kad lenktynės jiems galėtų tęstis. Rašymo metu Puma dar nebuvo nusiėmusi. Iš trackerio matosi, kad juda dviem mazgais. Labai tikėtina, kad artimiausiu metu kurs variklį ir suks į artimiausią uostą.
Taip pat bus įdomu stebėti ar po tokios informacijos likę dalyviai stengsis “išspaust” viską plaukiant pietinėse platumose, kur jų laukia greiti vėjai, ir kur dažniausiai daromi 24 valandų rekordai, ar rinksis labiau jachtas tausojančią taktiką, lenktynės visgi dar tik prasideda.
Nekantriai lauksime tolesnių žinių.
Foto: Amory Ross/PUMA Ocean Racing/Volvo Ocean Race
Laivo paruošimas žiemai (papildyta)
Norisi to ar ne, bet metų kalendorius jau visiškai suliesėjo, ir artėjant eilinei žiemai tenka mūsų džiaugsmams lipti į krantą. Prieš tokį depresinį periodą kartais gaunu klausimų kaip paruošti laivą žiemai. Nepretenduodamas į didelį žinovą šioje srityje, pabandysiu pasidalinti patirtimi, kurią teko perimti iš švediškų klubų diedukų, konservuojančių savo Albinukus, Folkbotus, Akcentus, Bavarijas, Halbergus, Elanus, Najadus, Dufurus, Beneto ir kitas gražuoles, ir per daugelį sezonų sukaupusių tam tikrą patirtį ir metodus. Beje, konservavimas žiemai, nebūtinai turi būti nemalonios sužvarbusio darbo ir keiksmų palydimos dienos. Ypatingai jeigu šiame procese dalyvauja jūsų draugai, kurie įvairių ertmių peržiūros eigoje dažnai aptinka, kad laivo baras dar neišgabentas (taisyklė Nr 1), ir tada konservavimo savaitgalis gali tapti a real fun.
Variklis. 1. Variklio aušinimo sistema praplaunama, ypatingai jei plaukiojama sūriame vandenyje. Tai atliekama atjungiant aušinimo vandens padavimo žarną ir prijungiant kitą žarną su piltuvu gale, kuria be slėgio bus paduodamas švarus vanduo. Svabu saugoti vandens siurblį, t.y. reikia užtikrinti, kad jis siurbia pats, o ne su slėgiu jam paduodamas vanduo ir kad jis neitų sausas. 2. Variklio aušinimo sistemos vanduo (čia tinka varikliams aušinamiems išoriniu, jūros vandeniu) pakeičiamas etilenglikolio mišiniu, liaudyje dar vadinamu antifryzu. Tai atliekama atjungiant aušinimo vandens padavimo žarną ir prijungiant kitą žarną su piltuvu gale, kuria be slėgio bus paduodamas etilenglikolis. Variklis užkuriamas ir leidžiama jam suktis ant tuščių apsukų tol kol sistema pilnai pašalina vandenį ir prisipildo etilenglikolio. Geriausia tai daryti dviese. Vienas suka variklį, kitas pila etilenglikolį. Pirmą kartą bandantiems geriau pasikviesti specialistą, arba nuodugniai skaityti variklio priežiūros instrukcijas. Ši vieta atsakinga, ir pasėkmės neteisingai pasielgus gali būti brangios.
Drėgmės surinkėjas
Drėgmė viduje. Priešas numeris vienas. Kenkia viskam. Efektyviausia kovos priemonė: drėgmės surinkėjas. Jis yra pigus ir labai veiksmingas. Minimaliai dedamas vienas į jachtą, bet geriausiai po vieną į kiekvieną kajutę. Priklausomai nuo drėgmės, gali tekti karta per žiemą pakeisti druską. Neturint drėgmės surinkėjo reikia užtikrinti gerą vėdinimą. Netgi įdėjus drėgmės surinkėją, rekomenduojama, kiek įmanoma, palikti visas ertmes laivo viduje atviras. Taip pat reikia viską gerai išsiurbti ir išvalyti.
Akumuliatoriai. Jeigu lieka žiemoti laive, turi būti pilnai pakrauti, kad nesuskiltų.
Minkštosios dalys. Kad ir kiek pridėtumėt drėgmės surinkėjų, taisyklė minkštosioms dalims yra beveik be išimčių: jos važiuoja namo. Taip pat ir knygos. Pelėsis yra fantastiškai išradingas žvėris, jis mėgsta įsiveisti kur jo mažiausiai laukta. Naikinti pelėsį ir jo paliktus kūrinius labai sunku. Nesant galimybės pašalinti visas minkštas dalis iš laivo, reikia užtikrinti, kad jos nesiliestų prie kitų dalykų ir oras laisvai cirkuliuotų apie jas. Bet geriau išvežti.
Burės. Būtina išvežti iš lauke laikomos jachtos. Pelėsis mėgsta nusėti bures daugybe juodų taškelių, gali užtrukt ilgas ilgas valandas ar net dienas kol jų atsikratai, jei atsikratai.
Vanduo. Savaime aišku, vandens bakai ištuštinami, išvalomi ir bako dangtelis (viduje) atidaromas. Ištuštinami toletai ir jų bakai. Kliusteliam etilenglikolio į toletą ir pasiurbiam į vidų, kad prisipildytų siurbliai ir žarnos. Kiek įmanoma pašalinami vandens likučiai iš vandentiekio žarnų. Žarnų kranai paliekami atsukti. Kai kurių tipų čiaupai ar maišytuvai išmontuojami, nes ir nedideli likę vandens kiekiai virsdami į ledą juos suskaldo (akterio dušo pvz) ir dušų galvutės nusukamos, nes vandens likučiai virsdami į ledą suskaldo. Pašalinamas vanduo iš kitų ertmių: keelson ar pan. Taip pat reikia dalinai išmontuoti (nusukti dangtelius kur filtrai yra) sūraus ir gėlo vandens siurbliukus, tikslas: pašalint vandenį.
Virvės. Kas turi galimybę iškelti jachtą su stiebu, dauguma falus stiebe palieka neišimtus, bet sutraukia į stiebo viršų, taip apsaugodami nuo atmosferos poveikio. Falai sutraukiami į stiebo vidurį prieš tai jų galus pririšus prie virvės su kuria paskui galima bus atgal falus išsitraukt (tikiuos dėl šios frazės google neužblokuos šio įrašo indeksavimo).
Nuimti ar ne stiebą? Tradiciškai yra laikoma, kad stiebo nuėmimas šiaurinėse platumose yra būtinas. Jachtų stiebai nėra sukonstruoti tokioms apkrovoms, kurios čia gali susidaryti žiemą. Tam yra keturios pagrindinės priežastys:
- Rizika, kad stiebas ir jo dalys, vantai, falai (nors juos jau išmokta sutraukti į stiebą) pasidengs storu ledu dėl gana retų, bet visgi galimų ledo štormų.
- Dėl šalčio, kaip žinoma, plieniniai vantų trosai traukiasi. Esant dideliam šalčiui jie gali persitempti. Palikti atlaisvintų irgi negalima, nes tada nebus stabilumo.
- Sunku sandariai užkloti brezentą aplink stiebą.
- Dauguma klubų neturi galimybių transportuoti jachtų su stiebais, o dar labiau bijo leisti statyti jachtas su stiebais dėl virtimo rizikos su domino efektu. Draudimo kompanijos irgi skeptiškos tokiam laikymui.
Vienok vis daugiau ir daugiau, ypatingai didesniuose ir moderniuose klubuose, pradedama iškeldinėti su stiebais. Stiebo nuėmimo vargai, turbūt, nusveria prieš rizikas išvardintas viršuje.
Apdengimas. Galų gale laivą reikia apsaugoti nuo atšiaurios žiemos apdengiant brezentu. Nesinori, kad kokpitas prisipildytų ledo luitu, kuris gali rimtos žalos padaryti. Net jei yra ertmės vandns nubėgimui, jos gali žiemos metu užšąlti. Dažniausiai statomas karkasas ant denio, o ant jo klojamas brezentas, kuris turi būti gerai pritvirtinamas. Čia svarbiausia užtikrinti, kad brezento nenupūstų, nesuplėšytų, bei, kad jis nesitrintų į korpusą. Reikia palikti ertmes oro cirkuliacijai. Yra ir brangesnių technologijų, kuomet jachta įsukama į plėvelę. Tai yra labai gera apsauga, bet tai vis dar brangokas malonumas. Bostone kitaip ir nemačiau dengiant jachtas. 
Jei jachta lieka žiemoti vandenyje, galioja viskas kas aukčiau, plius keli niuansai. Visos ertmės per korpusą paliekamos atviros. Aušinimo sistemos žarna kilsteliama į viršų virs vandens lygio ir gerai pritvirtinama. Reikia buti atsargiam su aušinimo žarna perpilant glikolį, kad neprisileist vandens nuiminėjant žarną. Na, ir svarbiausi: reikia užtikrinti, kad aplink laivą nesusidarytų ledas. Tam yra skirtas srovės generatorius. Apie tai jau rašiau.
Priklausomai nuo jūsų laivo, darbų sąrašas gali būti ir ilgesnis, bet aš pabandžiau aprašyti pagrindinius momentus. Tikiuosi, gal kam nors pravers.
Tam šios jachtos ir skirtos
Jau gerą savaitę VOR lepina mus įdomiais reportažais iš pirmojo etapo. Po nuostabaus starto, kurį šiemet puikiausių media technologijų pagalba buvo galima stebėti iš labai arti, persikėlėme į ne mažiau gerai suorganizuotą VOR portalą. Iš jo mus pasiekia labai įdomios informacijos porcijos bei galymybė sekti lenktynes trackeryje (tikrai lietuviškas žodis).
Pradžia Viduržemio jūroje buvo rimtas krikštas šių metų VOR. Iš šešių ekipažų jį iveikė ir link Gibraltaro sąsiaurio nuskubėjo tik keturios jachtos.
Pirmiesiems ant dešimties su pliusu metrų aukščio bangų nepasisekė Abu Dhabi Ocean Race įgulai. Abu Dhabi kapitonas Ike Walker papasakojo, jog kuomet jachtai besileidžiant nuo bangos keteros jo kūnas atsiplėšė nuo denio, perbėgo bloga nuojauta: gerai nesibaigs. Laimei, niekas iš įgulos nenukentėjo, bet anglies pluošto stiebui pasisekė mažiau, lūžo. Firma gaminusi šį stiebą prieš lenktynių prdžią didžiavosi sugebėjusi pasiekti mažiausią diametrą. Turbūt dabar jų telefonas nenutyla nuo klientų skambučių. Technologijų vystymasis puiku, bet… Abu Dhabi pasikeitę stiebą dar bandė grįžti i pirmą etapą, pradėjo iš ten kur pabaigė, bet vėliau nusprendė nusiimti nuo lenktynių ir Keiptauną pasiekti kitu būdu.
Kiniečių debiutas, su patyrusiu kapitonu Mike Sanderson, taip pat liko paženklintas neįprasto šio tipo lenktynėse atsitikimo. Vis dar neaiškiomis aplinkybėmis Team Sanya patyrė rimtą korpuso pažeidimą, dėl kurio jachta pradėjo leisti vandenį ir tik pertvaros dėka pavyko išgelbėti nuo skendimo. Komanda laimingai pasiekė artimiausią uostą. Jų laukia santykinai ilgi ir dideli remonto darbai. Didelę korpuso dalį reikės pakeisti.
Taktika. Likusios keturios komandos skrodžia Atlantą bei kovoja taktinėje plotmėje. Jau Viduržemio jūroje Groupama pasirinko kitą kelią (oranžinė linija paveikslėlyje) ir perplaukusi Gibraltarą, skirtingai nuo Puma, Telefonica ir CAMPER plaukė arčiau Afrikos krantų. Šis pasirinkimas savaitės pradžioje jiems leido sparčiai plėštis nuo konkurentų, na, o jau šiandien, dėl tokio pasirinkimo, jie jau smarkiai pradeda atsilikti nuo trijulės. Lentelė pasikeitė. Tuo šis žaidimas ir įdomus.
Trijulė pasirinkusi “West is best” taktiką, ilgą laiką skrodė vandenyną virš 20 mazgų greičiu, kaip išsireiškė vinas iš dalyvių, tam šios jachtos ir yra skirtos.
Šiuo metu artėjama link Doldrums (irgi Lietuviškas terminas, nes per geografijos pamokas apie tą vietą ir fenomeną prie pusiaujo kur vėjai silpni lyg ir nepasakojo), Puma priekyje, Groupama gale, bet jūrmylių dar daug i Keiptauno, todėl visko dar pamatysime per artimiausias dvi savaites.
Lenktynės prasideda Volvo Ocean Race 2011-2012
Štai ir sulaukėme šios Didelės VOR dienos, kuomet prasidės pirmasis šio sezono buriavimo maratono etapas iš Alikantės į Keiptauna. Šiemet galime tik konstatuoti, kad elitinis buriavimo sportas negali pasidžiaugti dalyvių gausa. Šiame sezone tik šešios komandos džiugins mus įspūdžiais iš extremalaus buriavimo vandenų. Belieka tkėtis, kad technika bus draugiška šiuose šešiuose projektuose, leisianti komandoms išlikti per visus etapus.
Iš švediskos perspektyvos tenka stebėti tam tikras nusivylimo gaideles, tiek dėl dalyvių skaičiaus, tiek dėl pirmą karta, po penkių metų serijos, nesančių švediškų įgulų. Suprantamas legendinio Magnus Olsson nusivylimas, kuomet jis nerado pritarimo Eriksson kompanijoje dalyvavimui šių metų lenktynėse. Anot jo, problemos tiek piniginės tiek entuziazmo trūkumas, beje, matomas ir kitose globaliose kompanijose, kurioms tokie projektai tikrai galėtų nešti realią naudą.
Na, o tikriems entuziastams, burinių bolidų grožį ir šiandienos lenktynių startą 14:00 CET galima gyvai stebėti per: http://new.livestream.com/volvooceanrace. Panašu, kad žiūrovais šiemet pasirūpinta geriausiai iš visų buvusių sezonų.
Kodėl?
Nelinksmos žinios apie buriuotojus iš Lietuvos vandenų ateina jau antrą kartą šiais metais. Nežiūrint visų konspiracinių teorijų ir padejavimų iš serijos “Toks patyręs buriuotojas buvo, nesuprantam kaip taip galėjo atsitikti?”, būtina nepamiršti vienos paprastos taisyklės, fizikos dėsnio, jei norit – ŽMONĖS MIRŠTA ŠALTAME VANDENYJE. Mokslas netgi seniai žino kaip greitai, priklausomai nuo vandens temperatūros ir aprangos.
Patekęs į vandenį, kurio temperatūra yra plius septyni laipsniai pagal Celsijų (tokia dabar temperatūra yra Kuršių mariose) su tipine apranga, kurią šiuo metu dėvi buriuotojai, vidutinis žmogus sąmonę praras maždaug per pusę valandos. Dar po pusvalandžio vandenyje dauguma mirs. Beje, kas penktas mirs jau per pirmas dvi minutes nuo kvėpavimo sutrikimo. Dauguma buriuotojų tai žino iš diagramų, bei lentelių rodančių išgyvenimo laikus. Kai kurie žino ne vien iš diagramų, jiems laimingai pasisekė.
Pamenu, buriavimo kursuose, pirmą dieną vos per duris įėjus, nespėjus nei labas pasakyti, tą išgyvenimo vandenyje diagramą įgrūdo. O joje žinia yra bekompromisinė – nepatek į šaltą vandenį. Negalvojau, kad tokio rašinio kada nors prireiks, nes atrodė, kad rašyti apie tokį dalyką, tai lyg ir belstis į atviras duris. Vienok, dvi buriuotojų tragiškos mirtys verčia permąstyti ir pasukti galvą kodėl VISGI taip atsitinka.
Ir kyla klausimai, kodėl taip sunku užsidėti liemenę, kodėl plaukiant tamsiu paros metu, žinant, kad sulaukti greitos pagalbos šansai yra minimalūs nenaudojami saugos diržai? Nepatogu, gėda, kiti irgi nenešioja, pamiršom, netilpo į krepšį, mes kieti jūrininkai, plaukt mokam gerai, vis tiek kas nors ištrauks – kurie argumentai sutrukdo pasirūpinti savo saugumu?
Su gilia užuojauta artimiesiems, SailingBoy.
PS Rekomenduoju pora puikių šaltinių tiem kas norės pasigilinti išgyvenimo šaltame vandenyje tema: http://gcaptain.com/cold_water/ bei http://www.tc.gc.ca/eng/marinesafety/tp-tp13822-menu-610.htm. DS
Ar vasara jau baigės?
Ilgai tylu buvo šiame bloge. Klaviatūra kiek įmanoma buvo pakeista šturvalu. Kelis kartus buvo atėjęs noras aprašyti įvykius mūsų pakrantėje, bet tinginys, bei noras skaityti ką kiti parašė, nusvėrė savo naudai.
Kaip ir kiekviena vasara prie vandens, taip ir ši, paliko fantastiškų prisiminimų, kurie padės iškęsti ilgą, tamsią ir šaltą švedišką žiemą. O kiek verti vien sutikti nauji bičiuliai ant vandens? Dalyvavimas regatoje parodė, kad dar reikia daug daug praktikos, kad galėčiau pretenduoti į rimtesnius buriuotojus.
Vienas iš centrinių vasaros įvykių buvo Af Offshore Race. Ši klasikinė regata transformuojasi, nori pritraukti daugiau publikos ir keliasi į Stoholmo centrą. Šiemet iš jo startavo tik dalis jachtų. Nežiūrint keleto incidentų, kuomet susidūrė dvi klasikinės jachtos, bei viena užplaukė ant akmenų, startas ir PR kompanija, atrodo, pavyko. Kitais metais startas iš centro planuojamas jau visiems dalyviams. Lengva nebus, bet buriavimo sportui, netgi Švedijoje, reikia didesnio publikos dėmesio.
Regata Round Gotland šiemet buvo ypatinga ir dar dėl mažiausiai vienos priežasties. Jachta iš Lietuvos, “Jigy Jigy”, laimėjo pirmą vietą klasėje. O tai jau istorinis įvykis, gaila, kad nacionalinėje spaudoje tam dėmesio beveik nebuvo, na, bet šalis visgi krepšinio yra. Jachtos “Jigy Jigy” įgula, kapitonas Šarūnas Sodeika, nušluostė nosį ne vienai profesionaliai švediškai komandai. Tai buvo vienas ir maloniausių ir, turiu pripažinti, netikėčiausių, šios vasaros siurprizų. Dar dvi lietuviškos jachtos: “Lietuva” ir “Tojana” (ačiū už duoną) taip pat sėkmingai įveikė distanciją.
Šiuo metu leidžiu paskutinę atostogų savaitę gulėdamas kajutėje. Laukiu kol trečią dieną bepilantis lietus nustos, seku Fastnet, kur Ambersail neblogai sekas, bei sisteminu vasaros prisiminimus. Smagi ji buvo, nors orais ir neišlepino. Bet juk dar vasara nesibaigė!
